Dabar galiu begalę melodijų
Sukurti
Tos nuotaikos.
Dainuoju.
Neužsirašau.
Žinau, kad čia tik to momento
Garsas.
Neskirta jam gyventi
Amžinai.
...........
"Savo žmogų" prisimenu
Ir gailiuosi savęs.
Tokią mažą širdelę atidaviau jam.
Savo mažą širdelę atvėriau, jaučiaus,
Tarsi jūros pakrantėj stovėčiau nuoga.
O paskui savo meilę rašiau dainavau.
Tokią mažą širdelę atidaviau jam.
O jis tą širdelę trypė ir juokėsi.
Ir dar pavadino mane
Savo prakeiksmu.
O aš, juk dar vaikas,
Verkiau ir tikėjausi,
O aš, juk dar vaikas,
Nenustojau mylėjusi.
Prie savo žmogaus
Kaip prie Dievo klūpėjau
O jis į mane nusispjovęs
Nuėjo.
