25.11.13

}{}{}{}{


kartais
meilė-
ne ryšys
atskirų
individų

kartais
meilė-
tik mažas
slenkstelis
tarp
jiedviejų.

18.10.13

gal ir sunku buti manimi
















einu su maišeliu maltų džiūvėsėlių
o jeigu pabirtų galvoju
atsisuku trumpam atgal nors sutemę beveik
virš bažnyčios šviesus dienos mostas
garuoja
ir dar galvoju gal kiek apie dievą
bet greitai nustoju tada dar mąstau
apie Parulskį gal kiek
tas dimensijas jo
skambūs žodžiai
gal nieko daugiau
dar mintys tada pasišvaistė prie pilnaties
kur už mūsų namo sustaugė
jau lipu laiptine man atrodo gal dar
prisimenu du pasaulius
pagalvoju
kad aš juosyse
nes matai man vienoj ausy muzika
laiptinės garsai kitoje
ir dar vis lipu ir pro langą
pažiūriu
bažnyčia dar toj pačioj laiko juostoj
bet jau ir naktin nori brautis
dimensijos tos
dimensijos lenda į galvą
tada suprantu kad mano žodžiai
ne žodžiai gal mintys
pabyra išbyra subyra
eilutėmis
frazėmis
ir paradoksų metaforų
gal paralelių ieškotojas staigiai sumąsto
kad gal ta bažnyčia
šviesa
ir kopimas
turi bent kokią
bent menką nors
prasmę

(..?)

18.9.13

kai nežinai, kur eiti, arba beveik "Kaltė"

















už lango sukosėjus dangui
musė daugiau nejudėjo
o skraidė ir trankės
į sienas lubas
dar prieš tai
dar prieš lietų
prieš vėjui užeinant

skraidė ir trankės
baisu tik staiga
pasidarė
gal muselė šita
buvo pranašas
mano

5.9.13

ar aš dar eisiu rinkti rudeninių lapų


Pasiilgau rudens. Tikrai labai pasiilgau. O dabar suprantu, kad kažkas netaip. Kažko trūksta. Kas buvo anksčiau. Norėčiau pergyventi viską. Kaip tada. Net to liūdesio kvapą užuodžiu. Rudeninio liūdesio. Bet jo paties taip ir nejaučiu. Nes dabar man jau liūdna kitaip. Nebe taip romantiškai liūdna. Nebe taip svaigiai liūdna. Nebe taip vaikiškai. Nebe taip iš vidaus.
Dabar va, temsta, aš rašau. Darosi šalta. Darosi baisu. Baisu, kad gal niekada jau tas ruduo nesikartos.
Kad gal aš taip ir nerasiu, ko trūksta. Gal ir nerasiu taip visą gyvenimą.

2.9.13

popierius tarp dviejų nuotraukų





Lyja nuo pat ryto ir pučia vėjas. Ant palangės džiūsta uogos. Vienos tamsiai raudonos, kitos tamsiai mėlynos.

Lyja nuo pat ryto ir pučia vėjas. Ir aš nebenoriu būti kažkur daugiau kaip tik savyje.

Lyja nuo pat ryto ir pučia vėjas. Po kambarius vaikšto šaltis ir vaikšto ruduo.

Lyja nuo pat ryto ir pučia vėjas. Galvoju apie tave. Ir galvoju, kad niekada neįstengsiu tavęs nemylėti.


22.8.13

išeik iš apsiblausimo


















jau vėlu
galvojau reiktų
nueiti miegoti
anksčiau
bet manau
kad noriu kažką
pasakyti
su tavim pakalbėti
tau papasakoti
kaip man
daros
sunku
kaip baisu
horizonte
kai nematyt
ateities nei
kampelio per
rūką
bet baisiausia
žinok
taip ilgėtis
be galo
tavęs
o tavo
veido
neįžiūrėti

14.8.13

o mama man jau aštuoniolika

 
 




















dar liko septynios minutės
dar spėsi mane prisiminti
aš laukiu
aš laukiu
aš laukiu
dar liko vienas
nedidelis žingsnis
(nors kas tas dydis
mylinčiam žmogui)
dar liko penkios minutės
negi tau
nesvarbu
negaliu
patikėti
dar liko trys
paskubėk
gal dar spėsi
ir viskas
jau viskas
vidurnaktis
amen
vidurnaktis
žolinė
bai
bai
graži
meile

29.7.13

čia tau apie tave




susivelia bangos
jūros
susivėlusios mintys
iliuziją
užstoja tavo-
ikoną šventojo
užstoja abejonių
adatos
smengančios
į horizontą giliai
tavo pirmą
atodūsį
i horizontą giliai
nepasiekiamais
toliais
į horizontą giliai
dievo slenkstį
į žemę
nors tai tik lietus
į jūrą
tik norai
į nerimą

2.5.13

o aš net nežinau, kas tas Tu










Pasiilgau kažko.
Pasiilgau kažko
Iš senovės.

Bandau prisiminti
Sapnuodama kvapą
Svajonių.

Pasiilgau kažko.
Kas toli,
Ar arti-
Nežinau.

Pasiilgau kažko,
Ko nebejaučiau
Šitaip ilgai.

O tu susiraski mane
Ir viskas.
Ir viskas.

Ir bėkim.

Tada aš suprasiu,
Ko pasiilgau.
Suprasiu, tikriausiai,
Ko
Ieškau.

17.4.13

man dar ilgai bus liūdna




Dabar galiu begalę melodijų
Sukurti
Tos nuotaikos.
Dainuoju.
Neužsirašau.
Žinau, kad čia tik to momento
Garsas.
Neskirta jam gyventi
Amžinai.


...........















"Savo žmogų" prisimenu
Ir gailiuosi savęs.
Tokią mažą širdelę atidaviau jam.
Savo mažą širdelę atvėriau, jaučiaus,
Tarsi jūros pakrantėj stovėčiau nuoga.
O paskui savo meilę rašiau dainavau.
Tokią mažą širdelę atidaviau jam.
O jis tą širdelę trypė ir juokėsi.
Ir dar pavadino mane
Savo prakeiksmu.
O aš, juk dar vaikas,
Verkiau ir tikėjausi,
O aš, juk dar vaikas,
Nenustojau mylėjusi.
Prie savo žmogaus
Kaip prie Dievo klūpėjau
O jis į mane nusispjovęs
Nuėjo.

16.3.13

DeNatūracija











kvėpavimas degina smegenis
O raumenys tvinksi
Be galo

Be galo
Man skauda visur
Mano mintys
Ir mintys
Taip spaudžia

Galvoju
Apie visus
Ir tave
Ir tave
Kad oho

Šitiek draugų ..
Šitiek draugų..
Ir verkiu.

Beveik jau kem c
Ir manęs jau nėra
Kituose..
Kituose..
Kituose..

Pagalvoju dabar
Apie jūrą ir vėją
Ir nukrentu
Tau į rankas.

22.2.13

Mano akys verkia realybę















Didelės akys
Lūpos tavo
Mano protui
Kalba
Realybę

Mūsų širdys
Paleistos
Laisvos
Viena kitą
Suranda
Skraidydamos

Tavo pievos
Plačios
Dangaus neužtenka
Mūsų likimui
Apglėbti

O mes bėgam
Tolyn
Dievo rankom
Suskirdusiom
Mano akys
Verkia
Saulėlydį.







15.2.13

Pamiršau tavo veidą



Užsimerkiu
Ir šoka prancūzai.
Iš mano svajonių.

Užsimerkiu.
Barai ir kavinės.
Šneka, dainuoja.

Mano Modis
Kaip per filmą
Cigaretės dūmą
Sugauna.

Mano Modis
Vedas mane
Per tuščią senamiesčio
Gatvę.

Skamba muzika.
Džiazas.
Paryžius taip kvepia.

Mano Modis
Norės nutapyt
Mano kaklą ir veidą.

Užsimerkiu.
Ir šoka prancūzai
Iš mano svajonių.

Mano Modi,
Nutapyk man
Mano gyvenimo
Skonį.

14.2.13

Tapimas kitu



Adomas P.


Viską išverkti.
Viską iš savęs išverkti.
Iki pat smegenų.
Iki pat esmės.
Iki pat sielos.

Viską išverkti tam,
Kad tapti tuščiu.
Priimti kitą esmę
Ir save
Nugalėti.

30.1.13

žiemos vakaru pilku




Mylėjau sielą, kurios nėra.
Mylėjau meile tokia tyra.

Maniau, tu sapnas, dievas, tu dangus.
O pasirodo- paprastas žmogus.


1.1.13

2013 01 01



















Aš į saldainių dėžutę uždariau savo vaikišką širdį.
Tegu ten gyvena, sakiau, gyvena ir miršta.
Aš į saldainių dėžutę uždariau savo pirmąją meilę.
Atsiminimas kad liktų. Ir nieko daugiau. Juk taip sakoma.
Aš į saldainių dėžutę uždariau tavo veidą jau amžiams.
Kad daugiau niekada nematyčiau ir vėl napamilčiau iš naujo.
Aš į saldainių dėžutę uždariau savo vaikišką širdį.
Ji per tyra, pagalvojau, per sunkų gyvenimą eiti.