kai nežinai, kur eiti, arba beveik "Kaltė"

už lango sukosėjus dangui
musė daugiau nejudėjo
o skraidė ir trankės
į sienas lubas
dar prieš tai
dar prieš lietų
prieš vėjui užeinant

skraidė ir trankės
baisu tik staiga
pasidarė
gal muselė šita
buvo pranašas
mano

ar aš dar eisiu rinkti rudeninių lapų

Pasiilgau rudens. Tikrai labai pasiilgau. O dabar suprantu, kad kažkas netaip. Kažko trūksta. Kas buvo anksčiau. Norėčiau pergyventi viską. Kaip tada. Net to liūdesio kvapą užuodžiu. Rudeninio liūdesio. Bet jo paties taip ir nejaučiu. Nes dabar man jau liūdna kitaip. Nebe taip romantiškai liūdna. Nebe taip svaigiai liūdna. Nebe taip vaikiškai. Nebe taip iš vidaus.
Dabar va, temsta, aš rašau. Darosi šalta. Darosi baisu. Baisu, kad gal niekada jau tas ruduo nesikartos.
Kad gal aš taip ir nerasiu, ko trūksta. Gal ir nerasiu taip visą gyvenimą.

ka man dabar daryt kad as toks zmogus

popierius tarp dviejų nuotraukų

Lyja nuo pat ryto ir pučia vėjas. Ant palangės džiūsta uogos. Vienos tamsiai raudonos, kitos tamsiai mėlynos.

Lyja nuo pat ryto ir pučia vėjas. Ir aš nebenoriu būti kažkur daugiau kaip tik savyje.

Lyja nuo pat ryto ir pučia vėjas. Po kambarius vaikšto šaltis ir vaikšto ruduo.

Lyja nuo pat ryto ir pučia vėjas. Galvoju apie tave. Ir galvoju, kad niekada neįstengsiu tavęs nemylėti.