du rudenys. vieną norėčiau ištrinti.

išsilieja ruduo.
jis primena meilę,
jos kvapą ir balsą.
jis primena šviesą
tą blausią ir sniegą,
ir garsą.

tamsiais vakarais
ten eiti ir verkti
iš laimės,
iš skausmo.
ieškoti šviesos,
kurios niekada
neberasiu.

išsilieja ruduo.
jis primena meilę,
jos kvapą ir balsą.
jis primena šviesą
tą blausią ir sniegą,
ir garsą.

ir primena prievartą,
prakaitą,
nežinią, netektį,
ir primena klaidą
mano didžiausią,
prarają,
prakeiksmą.

atsikelti ryte
ir pajusti tą kvapą
šlykštų bei
slegiantį.
pajusti tą rudenį
bjaurų,
pritvinkusį
melo.

prisiminti spektaklį,
pajustį tą vėją,
tą darganą,
šaltį.
galvoti kaskart,
ką man padarė,
kad tikrąją meilę
pardaviau.

vėl verkti ir verkti,
rašyt atsiprašymo laiškus.

o kam berašyt
o kam dar ieškoti šviesos,
kurios
niekada
neberasiu
?