įsivaizduok, kad rankom visą pyktį suvedi į vieną tašką, o dabar išplėšk iš savo kūno..... įsivaizduok, kad visą jaudulį rankom suvedi į vieną tašką, o dabar išplėšk iš savo kūno.... įsivaizduok, kad visą liūdesį rankom suvedi į vieną tašką, o dabar išplėšk iš savo kūno.... paskutinis nepavyko.

     

 atrodo, kad tuoj išprotėsiu. išprotėsiu nuo vienatvės. nėra mano žmonių. man mokykloje tuščia. o vis tiek negaliu ramiai išsiverkt, reikia kažkur slėptis, kad nieks nepradėtų klausinėti "kas buvo??" "išsipasakok"....dienoraštis jau plyšta nuo mano "išsipasakojimų"..
     Nekenčiau eilėraščių pie meilę....... Kas per nesąmonės, galvojau... O dabar jau kitokių nebemoku sukurt.... Pradedu apie saldainius kurt, o baigiasi kažkuo panašiu į "kažin kiek sielų už tavo žvilgsnį parduočiau". košmaras košmaras..... o viskas tai ir prasidėjo nuo košmaro. nuo sapno. nuo labai netikėto sapno, po kurio jaučiausi kaip išsilaipinusi mėnulyje (o aš, aišku, žinau tą jausmą), tada sukūriau labai daug eilėraščių apie savo žmogų..... dabar tai jau tikrai tapo nebevaldomu košmaru...
Pasikliaunu vien likimu dabar.  Jeigu nepamatysiu šiandien žmogaus, reiškia buvo ne likimas pamatyti, jeigu prasidėjo akies uždegimas, reiškia toks jau likimas, jeigu krenta iš rankų viskas, Dievui iš rankų krentu - tai likimas....
Fegdėja, grįžk, aš tau labai labai ilgą laišką parašysiu.... Rašau apie mūsų žmones. Fegdėja, man vaidenasi, kad tu vaikštai mokykloje, Fegdėja, grįžk, nes aš beveik jau išprotėjau......