sprogo pagaliau

vis sapnuoju tu groji groji didelėje salėje

prieinu prie lango- sniegas

arba šuo pribėga ir rinktis

ką noriu kad iškąstų

ar veną ar ką dar

ir vėl groji salėj

nesu niekada jos mačius

su dviem įėjimais

nesuprantu kaip gali būt
gal rasiu tą salę kada

ačiū dievui už lango lyja
ant palangės krenta
piešiniai dar nespėjo nudžiūti
sapnus piešiau
vėl sušlaps

per dažnai čia rašau per dažnai
kodėl negaliu visko tiesiog pasilikti sau
popieriui akvarele pasakyti
rašalu popieriui pasakyti
ir viskas

ir manęs klausia ji
kaip tu gali taip
negi nenusibosta
mylėti taip
ne sakau ne ne

ne kaip kankinė atrodau
greičiau kaip dievaitė laimingoji
ir nemirtinga
tokia nesu

ne

bijau net miegoti
žinau ką sapnuosiu
tu groji ir sniegas
bijau o pabusti nenoriu

kodėl skaitau mitologiją
kodėl anatomiją
kodėl pagalvoju kartais
tu elgtumeis taip
ar kitaip

rudos akys
mato tik mano juoką
sakau myliu jas
jos nežino
viduje aš verkiu

susigalvojau meilę

gyvenu žemėj sausoj

dykumoj

miražą matau

ne vanduo ne vanduo

o tu